Viskame, kas esu aš yra dalis Tavęs
suradus paskutinius
ženklus
apie Tave
iškvėptame ore
nusprendžiau
kad aš būsu ta meilė
kurios man visada reikėjo.
tirštos dienos
pasibaigia
ilgomis naktimis
atsimerkiu
ir sudega
neišryškinta sapno
juostelė
ir tik tada
kai tu išėjai
ieškoti kažko kito
aš suradau
SAVE
ištirti tave
ir patirti
prie laiko kojų suklupus
prašyti
dar nesibaik
įveikti tėkmę
už mus abu stipresnę
pavirsti vandeniu
ir nuprausti save
nuo taves
nėra nieko gražiau
už vardus
kuriais mane šaukei
jei tik galėčiau
dar pakviesčiau Tave
saulėtekiui
patylėti
vienam į kitą
bėgantis laikas
vėjo nuotrupos
po kojomis
nukritę
liūdesiai
nebesurenkami
o aš tik norėjau,
kad mylėtum mane tol
kol pamilsiu save
mėnulio pilnaties pilna
padangė
dega dangaus skliautai
pilni ir mes
jausmu
dviese
čia sutilpę
kambarys
Tavim apgirtęs oras
prasegtas rytas
Tavo lūpų ugnis
dar deganti
mano skruostuose
aš visada
labiausiai myliu
kai manęs neužtenka
neužsitraukia dienų
kišenės
pilnos smulkmenų
išbyra laikas
ir nesvarbu
ar būsim
pavasaris vis tiek
ateis
mano sapnai
apie Tave
pasiklydę naktyse
kurių niekada
kartu
nepraleidome
užlieji bangomis
ir nežinau
ar nuskandinsi
ar paduosi ranką
kai reikės išplaukt
visas mano eiles
iš tikrųjų
parašei Tu
mano rankomis
ir visos mano ašaros
pabėgo
kitų žmonių veidais
liūdesio nuplautos akys
beribė jūra
Tavo veidas
sugrįžta aidu
kas kartą
įbridus
į ją
lauksiu Tavęs
kur gražiausiai kyla saulė
apkabinus Tavo silpnumą
kad ir kas,
kad ir kaip
mes vis tiek
esam
vienas dangus
išeiti savo vakaro gyventi
be Tavęs
žiūrėti į nepražydusias
vyšnias
ir galvoti
tai mes
nepražydom
atsakymai, galbūt
niekada ir neateis
skaičiuosiu mus
vasarom
prisėdus rugsėjui ant kelių
kalbėsiu spalvom
žiemos laukdama
išėjus meilai
nugalėtojų nėra
gyvenimo ištraukos
nugula į eiles
ir visuomet ilgėsiuos
nuo begalybės
iki pakraščių
Tavęs
ir kaip man dabar
žiūrėti
į kitas akis
kai jau mačiau
Tavas
kiek daug dangaus
ir debesų
kurie pilvais į tiltus
trankos
kiek daug tavęs
bandau nupraust
bandau, bet vis nusvyra
rankos
apkursiu aš
apkursk ir Tu
nors nepadės prisiminimai
balso
pravirks dangus
neliks Tavęs
nuplaus
be garso
dangaus skruostai
nusidažė juodai
virš galvos jau prinoko
delčia
aš numirčiau triskart
už Tave
ir tada prisikelčiau
jei dėl to
Tu bent kartą
pamiltum mane
kitam laike
po kitokiu dangum
aš vis dar norėsiu
kad tai būtum TU
pasakyk
kokia Tavo meilės kalba
kad galėčiau
ją išmokti
einu per lietų
kas kartą
į Tave
nutolusį
laike
ir erdvėje
tik lyja
ne dangus
kas kartą
nakties dangui užklojus
noriu
įbristi į tą laiką
kai nereikėjo žodžių
nes tyla pasakydavo
daug daugiau
ar kada nors
priekaištavai jūrai
kad ji per daug banguoja?
kad ir kiek dar man liko
rytojų
visuose
pasiilgsiu Tavęs
Tu visada žinojai
mano širdis
kaip vandenynas
Tau
ji niekada
neužšals
realybė susitraukia
iki centimetrų
visu juos
užimi Tu
per greitos vasaros
ir per lėti rudenys
vis pasiilgstu
ne to, kas buvo
o to,
kas niekad neįvyks
šaltas vanduo iki kelių
sudrumstas it mūsų tyla
šaltas ir velniškai gelia
kaip jausmas, kaip jo
pabaiga
mano laimė Tau tik
apkabinimą kainuotų
pilna burna neišsakytų
ilgesių
ir pilnos akys
ežerų
tyloj girdžiu
Tave matau
akis užmerkus
aš tik noriu žinoti
kad Tu žinai
kaip trokštu Tavęs
ir Tavo nedalomos
visumos
padalinančios mane į dalis
kurių nežinojau turinti
pabūk mano vasarose
lyg tarp kitko
prisiliesdamas, kad
nepamirščiau
daugiausia jausmo
būna
atsisveikinimo ašarose
išeini kai,
nors niekada nebuvai iš
tikrųjų atėjęs
ten
kur pirštais plaukus
čiupinėdama vilties
tamsa
šviesos svajonėmis
gyvena
man nepatinka dienos
kaip ši
joje galiu jausti
kiekvieną kilometrą
tarp Tavęs
ir manęs
mano sapnai
apie Tave
pasiklydę naktyse
kurių niekada
kartu
nepraleidome
kiek daug kartų išėjai
per mano akis
paskubėjau atlapoti širdį
bet ryto šviesai
dangų palietus
uždariau duris
ten
kur pirštais plaukus
čiupinėdama vilties
tamsa
šviesos svajonėmis
gyvena
rugsėjis augina viltis
pro lyjančius langus
apsivilkus Tavo žodžius
stebiu
prakiuro
ne tik mūsų dangus
aš parašiau Tau laišką
bučiniais
ant Tavo kūno
ir nesvarbu
kad Tu niekada jo
neperskaitysi
eilutės
nugulusios
ant jautriausių Tavo vietų
man visuomet primins
mes buvome
atviru glėbiu,
rudens
kai nežinai, ko laukti
ir skausmingai gera
turbūt
kai vienatvės lopšinę
niūniuoja
prisiminimuose
dar gyvas balsas
trupa nakties stuburas
miegoti suguldyti žodžiai
nebepasakyti
Tavo oda – dumblas
Nešvari
n e s i n o r i įklimpti
jis sakė man:
niekada nebūsiu Tavo
aš kaip vandenynas
kurio Tu negali aprėpt
aš to ir nenorėjau
man tebuvo gera jausti
jo prisilietimus
palengva užliejančius
mano praeities pėdsakus
išeiti vis apie Tave
į rudenį
su Tavimi
išeiti trumpomis paraščių
eilutėmis
užsiveržia gerklėje upeliai
naktys skaičiuojasi
minutėmis
pavasariai
klykdami
moja baltomis obelų
šakomis
dangus
nuo įsiučio pamėlęs
lieja ilgesį
Tavęs
Tavęs
Tavęs
kaip sudėti į žodžius
tą viską apimantį jausmą
suplėšantį mane
į daug mažų dalių
kurių nepadėsi man
surinkti
sumindykim
po kojomis nukritusius
liūdesius
k a r t u ( ar kartu? )
kai tai darysime
žiūrėk
man
į
akis
ir prieš išeidamas
sugalvok man vardą
kad žinočiau
kurios Tavo eilės
apie mane
tik Tu mokėjai
apkabinti
kad susitiktų sielos
ir tik tu išmokei
apkabinti save taip
kad kitų apkabinimų
nebereikėtų
kiek daug gyvenimo
galėjo tilpti dienose,
kurios neatėjo
mes nepamiršime vienas
kito, tiesa?
... ir pravirko virš jaunų
galvų platybės
mums, kvailiems, dar
nesuprantantiems tiesos
Tu vis dar
gyveni
tylos pauzėse
tarp mano minčių
suvokti laikinumą
gali būti
didžiulė dovana
bet tuo pačiu
ir tamsiausias
prakeiksmas
apkabinantis pečius
vienišomis naktimis
kai mėnulis
kabantis lango kampe
kreivai šypsos
ir primena
kad ir jos pasibaigs
kaip liūdna
jausti alkį
rankų
kurios nenori Tavęs
apkabinti
galbūt
žodis amžinai
buvo skirtas ne mums
o prisiminimams
apie mus
supratau,
kad būdama taip arti
nepastebėjau
kaip Tu pasikeitei
ir išėjai gyventi
savo gyvenimo
taip toli nuo manęs
ir apie ką man rašyti
kai mintys
apie Tave
tapo permatomos
nusipurto sušlapę medžiai
nuo vėjo
ir aš šlapia
tik purtaus
nuo Tavęs
aš išeisiu
tu liksi
du rudenys
abu skirtingu metu
mes
tik du kūnai
tamsoje
bandantys apsikabinti
labiau
visus savo rytojus
mačiau
Tavo akyse
ilgesys
tapo atskiru kūnu
mano lyriniuose laukuose
vis dar skambi
TU
