Siela neturi deadline’o

Siela neturi deadline’o. Ji nejaučia skubos ar spaudimo pasiekti tikslą tam tikru laiku. Toks spaudimas egzistuoja tik mūsų protuose – ten, kur laiką suvokiame kaip linijinę ir ribotą sąvoką. Tačiau siela gyvena kitaip. Ji juda pagal savo ritmą, be baimės „nesuspėti“ ar „neatitikti“. Sielos kelionė nėra sprintas – tai beribis šokis. Ji mokosi, klysta, stebi, kuria, kartais grįžta atgal, o kartais tiesiog ilsisi. Ir tai yra jos prigimtis. Jokios klaidos, jokie vėlavimai negali sustabdyti jos augimo, nes sielai nėra vietos, kur ji „turėtų būti“, nėra finišo linijos, kurią ji „privalo pasiekti“. Kai prisimename, kad siela neturi deadline’o, mes išsilaisviname iš perdėtos savikritikos, iš baimės nepavykti laiku ar būti „per lėtais“. Tada suvokiame, kad viskas vyksta būtent tada, kada turi vykti. Kiekviena patirtis ateina laiku, net jei protui atrodo kitaip. Tai nereiškia, kad nereikia veikti ar stengtis – bet sielos ritme nėra kančios dėl skubėjimo. Jame nėra lyginimosi su kitais, nes kiekvienos sielos kelias yra unikalus. Tai priėmimas, kad net sustojime, net „vėlavime“ yra tobulumo, nes siela niekada neskuba – ji tiesiog yra